Company Logo

Lietuvos narų istorija

 

 

 

LIETUVOS NARDYMO  ISTORIJA

      Gal šiais laikais tai atrodo neįtikėtina, tačiau ilgiausią istorijos laikotarpį narai atlikdavo povandeninius darbus nenaudodami jokios nardymo ekipuotės ir įrangos, tiesiog įkvėpdavo oro ir nerdavo į gilumą. Kai kur, tam, kad greičiau panertų iki dugno, naudodavo akmenį pririštą ilga virve prie valties. Senovės Viduržemio jūros imperijos turėjo uostus ir laivynus. Uostų statyba neapseidavo be žmonių mokančių gerai nardyti. Prekybiniai laivai dažnai skęsdavo ir  tam, kad išgelbėti nors dalį jais gabenamo turto, taip pat buvo reikalingi nardantys žmonės. Romos imperijoj narai susiburdavo į susivienijimus, korporacijas, kur vadovai sudarydavo dokumentus, reglamentuojančius apmokėjimą už konkrečiai atliktus darbus. Kaip tvirtino Romos istorikas Livijus   už laivo krovinį pakeltą iš 7,3 m. gylio narai gaudavo pusę jo kainos. Trečdalį krovinio  kainos gaudavo jei krovinys gulėjo 3,7 m. gylyje, ir  vieną dešimtadalis jiems  atitekdavo, jeigu krovinys gulėjo ne giliau nei 1 m. Korporacijos turėdavo savo statutus ir taisykles. Šias korporacijas paprastai globodavo kas nors iš žymių Romos piliečių.

Kokius gi sugebėjimus turėjo tų laikų narai, kokį gylį galėdavo pasiekti, kiek išbūti nekvėpavę po vandeniu? Graikų istorikas Fukiditas aprašo naro Skiliaso žygdarbius. Jis su savo dukra Gidna naktį perpjovė persų laivų inkarinius trosus. Laivus per audrą išmetė į krantą. Pasak Fukidito, Skiliasas galėdavo išbūti vandenyje nardydamas ir plaukiodamas visą dieną!

 

Naras Skilias perpjauna persų laivo inkarinį trosą.

Dažniausiai nardymo darbai vykdavo uostuose, prie pakrančių todėl plaukimo atstumai ir gyliai nebuvo įspūdingi, tačiau, kaip jau buvo minėta apie  Skiliasą, pasitaikydavo išimčių. Yra užfiksuoti oficialūs liudijimai, kad 1913 m. graikas Hadži Statti po vandeniu 61 m. gylyje surado nutrūkusį italų karinio laivo inkarą ir pririšo prie jo trosą, kad jį galėtų pakelti.

Tikėtina, kad jau antikos laikais buvo žinomas nardymo varpas, nes yra legendų, kad Aleksandras Makedonietis buvo nusileidęs į gelmes tokiame varpe. Tačiau realiems povandeniniams darbams varpas buvo panaudotas XVI a. pabaigoje. 1700 metais buvo aprašyti povandeniniai darbai, kurie vyko 1663-1665 m. Švedijoje keliant iš nuskendusio laivo „Vaza" patrankas. Gylis, kuriame vyko šie povandeniniai darbai buvo išties įspūdingas -32 metrai! Nardymo varpe, stovėdamas iki krūtinės vandenyje, naras galėjo dirbti 20-30 min. Tam, kad nesušaltų, naras apsirengdavo odinius rūbus. Naudojant specialius instrumentus iš laivo pavyko pakelti 53 įvairaus kalibro patrankas, kurių iš viso buvo 62.

 

Povandeninių darbų būdas ir instrumentai XVII a.

 

Ilgą laiką nardymo varpas buvo pagrindinė nardymo ekipuotė (priemonė), tačiau XVII-XVIII amžiuje išradėjai siūlė daugybę nardymo prietaisų variantų su šalmais ir oro tiekimu iš paviršiaus. Dauguma jų netiko praktiniam panaudojimui, kadangi pagrindinės problemos, susijusios su slėgio išlyginimu ir su oro tiekimu iš paviršiaus nebuvo galima išspręsti iki galo, kol nebuvo išrasta stūmoklinė pompa ir patikimos guminės žarnos, kuriomis galima buvo tiekti orą narui iš paviršiaus.

           

Ventiliuojamo skafandro pirmas varijantas.

1819m. anglas Augustas Zibe sukonstravo nardymo ekipuotę, kuri susidėjo iš metalinio šalmo ir marškinių. Oras patekdavo į šalmą ir laisvai išeidavo pro marškinių apačią. 1837 m. Augustas Zibe patobulino atvirą iš apačios ekipuotę, padarydamas ją visiškai hermetišką. Nardymo  komplektą sudarė:

•-orą tiekianti pompa,

•-šalmas su prie pompos prijungta gumine žarna,

•-kostiumas (jį narai vadino marškiniais), pagamintas iš specialios daugiasluoksnės medžiagos,

•-švininiai svoriai,

•-speciali signalinė virvė.

Taigi, tokios sudėties komplektas sulaukė ir mūsų dienų. Vėliau buvo patobulintas atsiradus telefonui ir elektriniams apšvietimui.

 

Galutinai patobulintas Augusto Zibe naro skafandras.

                                      NARAI  LIETUVOJE

           Organizuotose bendruomenėse nuo senų laikų visada būdavo žmonių, kurie sugebėdavo atlikti darbus po vandeniu. Ne išimtis ir Lietuva. Laivyba Nemune, Kuršių mariose, jūroje suteikdavo narams galimybę užsidirbti pragyvenimui. Narai keldavo iš nuskendusių laivų krovinius, valydavo Nemuno vagą ir Klaipėdos uostą nuo akmenų, ieškodavo gintaro Baltijos jūros dugne. Šia tema istorinės medžiagos yra labai nedaug, tačiau yra išlikę žinių apie narus senovės Lietuvoje.

XVI šimtmečio viduryje Nemuno vagos valymą nuo Gardino žemyn upe, karalius Žygimantas Augustas pavedė Pšemislio vėliavininkui , mokytam žmogui Mikalojui Tarlai. Tarla pasitelkęs narus ir sprogdintojus, iškėlė iš Nemuno gausybę akmenų. Anais laikais tai buvo nepaprastai sunkus darbas, tačiau upės vaga nuo Gardino iki prūsų sienos buvo išvalyta. Pirkliai atsidėkodami savo geradariui, iš akmenų, kurie buvo iškelti iš Nemuno, pastatė Tarlai didingą paminklą, kuris deja, nesulaukė mūsų dienų.

1773 m. karalius Stanislovas Augustas vėl liepė valyti Nemuną. Šį kartą darbams vadovavo įžymus Vilniaus universiteto matematikos profesorius Pranciškus Norvaiša. Šiems darbams atlikti teko kviestis net narus iš Anglijos.

Tam, kad sutrukdytų Klaipėdos uosto darbą, XVI-XVII amžiais lietuvių konkurentai iš Švedijos ir Vokietijos ne kartą užvesdavo Danės upės žiotis didžiuliais akmenimis. Akmenys buvo sprogdinami į mažesnius gabalus, kuriuos, naudojant įvairius pakėlimo prietaisus, iškeldavo į krantą. Sunku įsivaizduoti, kad tokie darbai galėjo būti atlikti be narų pagalbos, tačiau kol kas jokiuose dokumentuose nėra aptikta, kad viduramžiais narai būtų naudojęsi nardymo varpu, turbūt vieninteliu prietaisu, kurio pagalba narai atlikdavo povandeninius darbus, tad realusis būdas buvo nardyti sulaikius kvėpavimą. Šis būdas yra natūralus, nereikalaujantis daug žinių. Reikėjo turėti  tik sveikų ir fiziškai stiprių vyrų, nebijančių vandens. Tokių vyrų be abejo atsirasdavo, juolab kad nardymo gyliai nebuvo dideli, t.y. tik 3-6  metrai o tai žmogui fiziologiškai nebuvom pavojinga.

 

                    Akmenų pakėlimo būdas Klaipėdos uoste XVII a.

              Frydricho I-ojo lakais Karaliaučiuje gintaro rinkimui jūros dugne, buvo pasinaudota narų pagalba. 1869 m. firma Stantien & Becker  gavo teisę jūros dugne rinkti gintarą. Buvo pasamdyti du narai su nardymo technika iš Prancūzijos. Šie atliko žvalgybą ir aptiko labai daug dar nejudinto gintaro. Firmą įkūrė Büsterort narų mokyklą (dabar Tarano kišulys), kurioje prancūzų narai apmokė apie 200 lietuvių nardyti, po apmokymų jūroje nuolatos dirbdavo 50 nardymo botų. Šiam darbui atlikti narai turėjo 60 nardymo komplektų. Beveik 20 metų Karaliaučiaus pakrantėse apie300 narų rinko po vandeniu gintarą.1874 m, nardymo įmonė iš Büsterort persikėlė į Palmnicken (dabar Jantarnoje). Pamažu gintaro rinkimas po vandeniu tapo mažai pelningu, todėl 1891 m. visiškai sunyko.

 

Rukeirolio ir Doneruzo naro skafandras ( manoma, kad tokius narų skafandrus

 naudojo lietuvių narai, jieškodami gintaro Baltijos jūros dugne XIXa.)

 

Iki pirmojo pasaulinio karo Klaipėdos uostą aptarnavo vokiečių narai, ko gero jie dirbo ir po to kai Klaipėda 1923 m. atiteko Lietuvai, nes apie tai literatūroje informacijos rasti nepavyko. Nepriklausomos Lietuvos visuomenė iki antrojo pasaulinio karo iš spaudos nemažai žinojo apie nardančius laivus ir narus. Apie tai galima paskaityti žurnale „Jūra" 1937 metais straipsnyje „Nardomojo laivyno pionierius". Straipsnyje aprašomas caro laivyno karininko Anatolijaus Konanovo likimas. Taip pat pateikiami trumpi aprašymai ir piešiniai dviejų tipų nardymo ekipuotės ir nėrimo būdai su jomis. Anatolijus Konanovas   buvo vienas iš Rusijos caro laivyno narų mokyklos įkūrėjų.

1936 metais „Jūros" straipsnyje ‚Jūrų gelmių paslaptys" aprašomas povandeninis laivas ir rašoma apie narų pasaulinius nardymų pasiekimus. Kol kas nėra rasta jokių duomenų apie veiklą Nemune ir Kaune nepriklausomoje Lietuvoje.

Prasidėjus sovietinei okupacijai, Klaipėdos uoste atsirado sovietų karinio laivyno narai, jie ir atlikdavo visus darbus susijusius su uosto veikla. Išsiplėtus uostui, civilinėse organizacijose buvo sukurtos vadinamos narų stotys, kurios paprastai buvo sudarytos iš trijų narų. Narai į civilines stotis ateidavo dirbti užbaigę tarnybą kariniame laivyne. Civilinė narų mokykla atsirado tik 60-ųjų  metų pradžioje Maskvoje. Uosto narai naudojosi ventiliuojama nardymo ekipuote, kurią dar vadino „trivaržte" arba „sunkia", nes tokia ekipuotė svėrė iki 90 kg.

 

Ventiliuojama naro apranga UVS-50.

1956 metais Lietuvoje buvo įkurta skęstančiųjų gelbėjimo draugija, kuri taip pat turėjo narus. Iš pradžių šioje organizacijoje, kaip ir uoste dirbo tik buvę kariškiai. Dėl mažo atlyginimo gelbėjimo stotyse žmonių kaita buvo didelė, todėl buvo organizuoti narų kursai Vilniuje, organizacijoje, kuri vadinosi: laisvanoriška draugija armijai, aviacijai ir laivynui remti (LDAAR), žinoma dar kaip DOSAF-as. Šie narai, lyginant  su narais dirbančiais uoste, naudojosi uždaro ciklo  kvėpavimo aparatais, lengvais kostiumais. Todėl juos pagal tų laikų taisykles vadino „lengvaisiais narais".

 

,,Lengvasis‘‘ naras ( su uždaro ciklo kvepavimo aparatų.)

Narai gelbėtojai, ko gero, ir buvo didžiausia narų grupė Lietuvoje sovietmečiu. Juos mokydavo Vilniuje vieną kartą metuose, paprastai pavasarį prieš vasaros sezoną. Po apmokymų jie vasaromis dirbdavo gelbėjimo stotyse ir paplūdimiuose. 1965 metais buvo patvirtintos civilių narų „Vieningos saugos taisyklės povandeniniuose darbuose". Šiose taisyklėse nebeliko „lengvųjų narų", vietoj jų buvo patvirtinti 3, 2, 1 klasė, 3 grupės specializacijos narai. Tokiu būdu jie buvo įtvirtinti kaip narai  profesionalai. Tačiau atlyginimas dėl to nepadidėjo ir žmonių kaita gelbėjimo stotyse buvo pakankamai didelė.

 

Narai gelbėtojai Lietuvoje 70-aisiais metai.

Septintajame dešimtmetyje narų gelbėtojų rengimo kursus ir gelbėjimo stotis iš DOSAF-o perėmė miestų komunaliniai ūkiai. Kaip ir anksčiau, kasmet pavasarį Vilniuje buvo organizuojami komunalinio ūkio narų rengimo kursai. Jų metu buvo paruošiama apie 20 narų gelbėtojų, kurie išvažiuodavo į visas Lietuvoje esančias gelbėjimo stotis.

 

        POVANDENINIS  SPORTAS  PASAULYJE

 

Povandeninis sportas pasaulyje atsirado po pirmojo pasaulinio karo 1928 m. Viduržemio jūros, Floridos pakrantėse. Kalifornijoje pasirodė pirmieji plaukikai-nardytojai. Pagrindinis jų užsiėmimas buvo povandeninė medžioklė. Povandeninio sporto įkūrėju laikomas prancūzas Ivas Le-Prieras ir amerikiečių rašytojas Gajus Gilpatrikas.

1929 m. prancūzas Lui de Korle pagamino pirmuosius kojų pelekus. 1933 m.juos užpatentavo. Prancūzijoje 1932 m. pagaminami pirmieji povandeniniai šautuvai. 1937 m. austras Hansas Hasas pradėjo fotografuoti po vandeniu. 1938 m. Prancūzas Maksimas Forje užpatentavo  naro kaukę, kuri dengė akis ir nosį (iki tol nardant buvo naudojami plaukimo akiniai) ir kvėpavimo vamzdelį. Taip atsirado pirmas sportinis nardymo komplektas, kuris dabar vadinamas A.B.C. arba Nr.1.

1943 m. vokiečių okupuotoje Prancūzijoje Žakas Ivas Kusto ir inžinierius Emilis Ganjanas sukūrė narų kvėpavimo aparatą, kurį pavadino akvalangu (lot. aqua-vanduo, vok. lunge- plaučiai,  aqualunge - vandens plaučiai).

 

Žakas Ivas Kusto,  Emilijus Ganjanas  ir jų kurinys - akvalangas.

 

 

 

 

Kvėpavimo aparatas gavosi labai paprastas ir patikimas. Jis buvo užpatentuotas ir pasibaigus antrajam pasauliniam karui paplito po visą pasaulį, taip prasidėjo povandeninio sporto era.

 

 

Akvalangai pagaminti vakaruose 60-aisiais metais.

 Vakaruose šio sporto pagrindą sudarė povandeninė medžioklė ir povandeninis turizmas, t.y. poilsinis nardymas, kuris dabar vadinamas daivingu (angl. diving). Dalis mėgėjų užsiiminėjo greitu plaukimu ir nardymu su pelekais ir povandeniniu orientaciniu sportu. Vakaruose užsiimančios šia kryptimi tapo tokios šalys kaip Italija, Prancūzija, Federacinė Vokietijos respublika. Tačiau šios sporto šakos vakaruose netapo tokios populiarios kaip daivingas ir povandeninė medžioklė. Tuo tarpu Sovietų sąjungoj 60-ųjų metų pradžioje laivyne pradėjo kurtis narų specialiosios pajėgos. Atsirado poreikis turėti daug paruoštų žmonių, iš kurių galima būtų atrinkti kovos plaukikus. Šis darbas buvo pavestas DOSAF-ui. 1956 m. DOSAF centriniame klube Maskvoje buvo organizuota pirma povandeninio sporto sekcija. 1957 m. DOSAF centro komitetas priėmė sprendimą sukurti povandeninio sporto sekcijas visose respublikos DOSAAF sporto klubuose. Pagrindinis tikslas- rengti specialistus sovietų kariuomenei ir laivynui. Rengimas buvo  masiškas. Povandeninis sportas buvo priskirtas prie techninių sporto šakų ir pradėjo sparčiai vystytis. Jau 1958 metais Kryme Karabacho miestelyje buvo organizuotos pirmosios visasąjunginės povandeninio sporto varžybos. Varžybos vyko penkias dienas ir jose dalyvavo 58 sportininkai. Varžybų programoje buvo penki pratimai su komplektu Nr.1, nardymas į tolį, plaukimas paviršiumi ir du pratimai su akvalangais.

 

6-ajeme dešimtmetyje pasaulyje jau buvo gaminama pakankamai daug akvalangų. Sovietai nupirko keletą akvalangų Švedijoje „AGA" firmos ir Vakarų Vokietijoj „Zibe-Gorman" firmos. Šie akvalangai visapusiškai buvo ištirti ir išbandyti sovietų karinio laivyno institute. Įvertinus gautis rezultatus 1957 metais buvo sukurti pirmieji kvėpavimo aparatai. Po sėkmingų aparatų išbandymų, kurie buvo vykdomi visą vasarą, spalio mėnesį buvo priimtas sprendimas apie akvalangų panaudojimą specialioje laivyno žvalgyboje. 1958 m. buvo užsakyti 75 akvalangai (du balionai po 7 litrus) ir 20 akvalangų (trys balionai po 7 litrus). Šie Akvalangai buvo skirti kovinių narų treniruotėm.

 

Pirmas sovietinis akvalangas.

Tuo tarpu didelis susidomėjimas nardymu kilo tarp paprastų civilių gyventojų. Kino teatruose pasirodė pirmieji Žako Ivo Kusto filmai apie povandeninį pasaulį -„Dvidešimt minučių po vandeniu" ir „Žydrasis kontinentas". Dar labiau nardymu paskatino susidomėti Kusto ir Diuma išleista knyga „ Pasaulyje be garso" Kadangi nardymo reikmenų nebuvo galima niekur įsigyti entuziastai juos ėmė kurti patys. Maskvos aviacijos institute studentų grupė su dėstytojų pagalba sukūrė gana neblogą akvalangą, kvėpavimo reguliatoriui panaudodami lakūnų deguonies kvėpavimo aparato detales. Masiškai pradėta gaminti pelekus, kaukes ir vamzdelius.

 

Akvalangisto ekipuotė 60-imti metai.

Pirmose varžybose Karabache buvo galima pamatyti įvairiausią narų techniką- nuo nežinia kokiais keliais patekusių į sovietų sąjungą vakarietiškų akvalangų iki savadarbių.

Jau 1959 metais Sovietų sąjungoje masiškai pradėti gaminti akvalangai. Pirmieji gavo pavadinima „PODVIDNIK"- AVM-1 (avtanomnyi vasdušnyi morskoi) , netrukus šiuos akvalangus patobulino AVM-1m (modernizuotas). Nuo to laiko iki Sovietų Sąjungos žlugimo tai buvo dažniausiai pasitaikantis modelis, nors bėgant laikui  AVM serija susidėjo iš 7tipų: AVM-1, AVM-1m., AVM1m2, AVM 3, AVM-5, AVM-7.s, AVM-8.

 

 

Akvalangas UKRAINA.                        Akavalangas UKRAINA 2

Ukrainiečiai tuo pačiu metu pradėjo gaminti gana patikimus nedidelius dviejų balionų po 5 litrus akvalangus UKRAINA. 1968 m. Lietuvoje pasirodė akvalangai UKRAINA-2 skirti sportininkams. Jie šiuos akvalangus ir reguliatorius naudoja iki šių dienų.

 

                                    POVANDENINIS SPORTAS LIETUVOJE

 

1960 metais povandeninis sportas pradėjo vystytis Lietuvoje. Iš pradžių Kaune, Vilniuje ir Klaipėdoje. Povandeninio plaukimo Lietuvoje pradininkais buvo A.Chramčenko, I.Rimas, A.Rosenas  V. Juzumas, G. Savickis, V. Šechovcovas. Treniruotems ir varžyboms kauniečiai ir vilniečiai susirinkdavo Trakų ežeruose, klaipėdiečiai- Platelių ežere. Kaip jau buvo minėta, povandeninis sportas  Sovietų sąjungoje buvo reikalingas tam, kad turėtų pakankamą kontingentą kariuomenei ir laivynui. Todėl treniruočių ir varžybų programoje buvo daugiakovė: orientavimasis su kompasu po vandeniu, nardymas į tolį su komplektu Nr. 1, trumpų atstumų greitas plaukimas. Antrose visasąjunginėse varžybose, kurios vyko 1959 . Aluštoje jau dalyvavo komanda iš Lietuvos. 1961 metais povandeninis sportas buvo įjungtas į vieningą sportinę klasifikaciją. 1966 metais Lietuvos kūno kultūros instituto katedroje pradėtas dėstyti povandeninio sporto kursas. Vyr. dėstytojas V.Juzumas grįžęs iš tobulinimosi kursų Aluštoje sudomino studentus nauja sporto šaka. Instituto baseine vyko povandeninio plaukimo treniruotės, rengiamos parodomosios varžybos, povandeninio sporto įrangos parodos.

1966 metais buvo pasiekti ir pirmi aukšti rezultatai. A.Chramčenko tapo TSRS čempionato prizininke. Išugdytas gausus būrys sportininkų, iš kurių vėliau ne vienas pasirinko trenerio kelią: V.Grajauskaitė-Juodeikienė, A.Naujokaitis, V.Paludnevičius, A.Juodsnukis, R.Gižys, R.Ramanavičius, V.Kivel, A.Kivel, N.Gaidulytė, S.Kolokolenkovas, A.Mefiod, A.Cvetkovas, J.Bagdonovaitė-Pogumirskienė ir kt. 1970 m. TSRS jaunių čempionėmis tapo M. Kompanaitė ir Makucho. A.Tatarincevaitė-Ylienė, nuplaukusi su pelekais 100 m nuotolį pasiekė pasaulio rekordą (53,2). 1971 m. TSRS prizininkais tapo A.Kapitokas, 1976 m. povandeninio orientavimosi TSRS čempionate tarp jaunių nugalėtoju tapo klaipėdietis E. Černych, greičio pratimuose - A.Šapavalov.

Per dešimt vystimosi metų povandeninis sportas visiškai nutolo nuo valdžios numatyto tikslo- masiškai rengti jaunimą karinei tarnybai. Povandeninis sportas tapo specializuotas: greičio pratimai, varžybos vyko baseinuose, o povandeninės orientacijos varžybos vyko atvirame vandenyje. Sportininkai nebuvo mokomi nardyti su standartine nardymo ekipuote, nors jų rengimo programose tai buvo numatyta. Tam paprasčiausiai neliko laiko. Be to į povandeninį sportą atėjo daug trenerių iš kitų sporto šakų, kurie nesuprato, kam sportininkams reikia mokytis nardyti su standartine naro ekipuote, nes svarbiausias tikslas buvo greitis. Šis tikslas buvo siekiamas tobulinant treniruočių metodiką, inventorių ir plaukimo techniką.

 1969 metais treneris iš Kazachstano Boris Porotov sukūrė mono peleką tiksliau jį

 

Plaukimo su mono peleku schema.

 patobulino, nes mono peleko variantai buvo bandomi sportiniame nardyme jau seniai. Patobulintą mono peleką nusprendė išbandyti talentinga B.Porotovo mokinė Nadežda Turukalo. Nepaisant iškilusių sunkumų pradžioje, plaukimo greitis pradėjo augti. Treneriai karštligiškai pradėjo gaminti mono pelekus, kurie iki šiol gaminami rankiniu būdu, kiekvienam sportininkui individualiai. Vienas iš pagrindinių šio peleko elementų -plati mentė- buvo gaminama iš steklotekstolito, kuris pramonėje buvo naudojamas elektronikai ir radiotechnikai. Steklotekstolito buvo sudėtinga gauti, bet treneriai ir sportininkai dėjo dideles pastangas ir jau pakankamai greitai varžybose galima buvo sutikti tik prailgintus „Bi" arba „mono" pelekus.

 

Povandeninis sportas: greičio pratimai baseine ir orientavimas atvirame vandenyje.

Nuo 1960 metų povandeninis sportas Vilniuje ir Kaune vystėsi DOSAF sporto techniniuose klubuose. Klaipėdoje iki 1967 metų saviveikliniame klube ATSK (Akvalangistų techninis saviveiklinis klubas). Nuo 1968 metų Klaipėdoje pradėjo veikti jūrų sporto techninis klubas, kuris turėjo povandeninio sporto komandą, kurią treniravo Antanas Naujokaitis.

1977 metais buvo atidaryta karinio taikomojo plaukimo mokykla Vilniuje, po metų Klaipėdoje ir Kaune. (Vilniuje ir Klaipėdoje mokyklos turėjo šiek tiek kitokį pavadinimą, net galima sakyti keistoką-„Olimpinio karinio taikomojo plaukimo mokykla".

Vilniuje mokyklos direktoriumi tapo P.Virbickas, Kaune-I.Mieženis, Klaipėdoje-V.Šepitis. Į mokyklas atėjo dirbti daug gabių trenerių, tarp jų nemažas būrys , turintis didelę patirtį povandeniniame sporte.

 

1984 metais už gerus darbo rezultatus Lietuvos nusipelniusio trenerio vardas buvo suteiktas Klaipėdos mokyklos treneriui A.Naujokaičiui, garbės trenerio vardas J. Pogumirskienei iš Vilniaus ir V.Juodeikienei iš Kauno.

1987 metais CMAS-o sportinis komitetas pakeitė pavadinimą: "povandeninis plaukimas" (greičio pratimai)į ,,plaukimą su pelekais" tokiu būdu siekdamas dar didesnio Olimpinio komiteto pripažinimo.

1988 metais treneriai iš Klaipėdos F.Vaitkutei suteiktas Nusipelniusios Lietuvos trenerio vardas.

Iki pat Sovietų sąjungos suirimo Lietuvoje buvo paruošta daugybė aukšto lygio sortininkų-plaukikų su pelekais. Geros sportinės bazės, trenerių kolektyvas, turintis didelę patirtį- padarė savo darbą.

Po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo 1991 metais iš karinio taikomojo plaukimo mokyklos buvo pervardintos į povandeninio sporto mokyklas. Praradusi galingą šeimininką, kurio buvo mitalirizuota Sovietų sąjunga, povandeninio sporto federacija labai susilpnėjo. Atsirado problemų su finansavimu. Dalis trenerių perėjo į plaukimą, povandeninio sporto mokyklos buvo pervardintos į sveikatingumo sporto mokyklas. Klaipėdoje iš gausaus trenerių būrio ištikimi povandeniniam sportui liko tik F.Vaitkutė ir A.Cvetkovas. 1992 m. F. Vaitkutė  buvo pakviesta į Minską, kur vyko povandeninio sporto trenerių suvažiavimas. Tame suvažiavime buvo nutarta įkurti plaukimo su pelekais Europos lygą. Į šios lygos komitetą buvo išrinkta F.Vaitkutė. Nuo to laiko pradėtos Europos Taurės varžybos. Nuo 1994 metų Europos Taurės varžybose pradėjo dalyvauti komanda iš Visagino „Akvanautas". Dar po metų Vilniaus sportininkai, 2000 metais prie jų prisijungė kauniečiai.

2001 metais Europos Taurės finalinėse varžybose Lietuvos sportininkai komandinėje įskaitoje tarp 26valstybių užėmė septintą vietą.

2001 metais pirmose Pasaulio Taurės varžybose Klaipėdos sveikatingumo sporto mokyklos komanda užėmė 12 vietą.

2003 metais Europos Taurės finalinėse varžybose iš Lietuvos atstovų geriausiai pasirodė Vilniaus vandens sporto mokyklos sportininkai, užėmė trečią vietą.

                                               NARAI MĖGĖJAI Lietuvoje

 

Klaipėdoje

1960 metais pavasarį saviveiklinis akvalangistų klubas buvo įsteigtas ir Klaipėdoje. Klubą organizavo gelbėjimo stoties naras Valentinas Šechovcovas. Klubas vadinosi „Akvalangistų-technikų sporto klubas", kitaip ATSK. Klubo vadovo užmojai buvo labai dideli.

 

Pirmas iš dešinės Valentinas Šėchavcovas.

 Valentinas Šechovcovas būdamas aktyvus ir geras organizatorius per kelerius metus klubą su vienu akvalangu pavertė į organizaciją turinčią savo gretose daugiau nei 100 narių, daug įvairios technikos, automobilių, iš jų 4 amfibijas, kompresorius, du nedidelius laivus, daugybę akvalangų ir hidrokostiumų. ATSK buvo organizuotas taip, kad dalis klubo narų atlikdavo ūkiskaitinius povandeninius darbus, tokiu būdu uždirbdami pinigus pirkti įrangai, ekipuotei, technikos aptarnavimui ir atlyginimams mokėti tiems, kurie uždirbdavo tuos pinigus. Turintys didesnę patirtį klubo nariai atlikdavo instruktoriaus darbus, mokydami naujokus. Dar viena dalis klubo narų , jų tarpe ir patys jauniausi užsiiminėjo povandeniniu sportu.

 

Klaipėdiečiai akvalangistai-parašiutininkai 1966 m.

Šis klubas buvo žinomas visoje Sovietų sąjungoje dar ir todėl, kad organizavo ir parengė pirmus ir vienintelius tarp mėgėjų narus parašiutininkus. Be jų pasirodymo tais laikais nepraėjo nei viena Jūros šventė. Be viso to klubo vadovas Valentinas Šechovcovas norėjo organizuoti mažųjų povandeninių laivų grupę,

 

Jono Velžio povandeninio laivo eskizas.

 

Jono Velžio povandeninis laivas Platelių ežere.

 Kaip nekeista tokie laivai egzistavo Lietuvoje. Šechovcovas surinko juos į vieną vietą, tam kad patobulintų. Tai buvo trys skirtingų tipų aparatai, kuriuos savo laiku sukūrė entuziastai mėgėjai. Deja šią idėją įgyvendinti nepavyko, nes tuo metu „Chruščiovo atšilimo"  laikotarpis jau buvo pasibaigęs, saviveikliniai klubai visoje Sovietų sąjungoje buvo uždaromi. Ko gero vieną iš pirmųjų uždarė ATSK Lietuvoje, tai įvyko 1968 metais. Tais pačiais metais buvo įkurtas jūrų sporto techninis klubas, kurį kontroliavo miesto DOSAF komitetas.  Klubas turėjo vystyti mieste vandens sporto šakas, tarp jų ir povandeninį sportą, kuris pradžioje susidėjo iš orientavimosi po vandeniu (atvirame vandenyje) ir greičio pratimų (baseine). Povandeninis turizmas, kuris atsirado šešiasdešimtųjų metų pradžioje, 1969 metais nebuvo įtrauktas į „visa sąjunginę sportinę klasifikaciją" ir tokiu būdu šiai sporto šakai buvo nutrauktas finansavimas.

Klaipėdos jūrų sportiniame klube, žmonių užsiėmusių mėgėjišku nardymu buvo nedaug, tik kelios dešimtys, nes ne visi galėdavo praeiti gana griežtą medicinos komisiją, po to reikėdavo beveik tris mėnesius vakarais, kartą per savaitę Lankyti teorines paskaitas ir po to laikyti teorinius egzaminus. Be to visą žiemą reikėdavo lankyti baseiną. Tokiu būdu vykdavo savotiška atranka ir iki kurso pabaigos egzaminų išlikdavo tik pusė pradėjusių užsiiminėti. Iš esmės DOSAF narų rengimo programos nebuvo skirtos mėgėjams, užbaigęs tokią programą žmogus galėjo vykdyti nesudėtingas užduotis po vandeniu kariuomenėje arba kariniame laivyne.

 

Povandeninės medžioklės varžybos Akmenės ežere 1976 m. Klaipėdos komandą

iš kairės V.Krisikaitis        A.Stasitis        A.Matvėjėv.

Nuo 1975 iki 1979 metų Klaipėdos jūrų sportiniame klube nedidelė dalis nardytojų užsiiminėjo povandenine medžiokle. Povandeninę medžioklę Lietuvoje kažkodėl tai laikė viena iš sunkiausių povandeninio sporto rungčiu. Varžybose galėjo dalyvauti tik suaugę, ne jaunesni 18 metų sportininkai. Varžybų dalyvių būdavo nedaug, komandoje tik  trys sportininkai. Varžybos susidedavo iš trijų rungčių:

-šaudymas po vandenių į taikinį;

-šaudyba iš mažo kalibro pistoleto šaudykloje;

-dvi dienas sportininkai medžiodavo atvirame vandenyje po 6-7 val. per dieną.

Lietuvoje buvo ne daug vietų kur buvo  leista medžioti po vandeniu, be to netgi tose vietose kur buvo leidžiama tai daryti, negalima buvo devėti hidrokostimų. Matyt povandeninės žūklės taisyklių leidėjai sutapatino hidrokostiumus su kvėpavimo aparatu, o su kvėpavimo aparatais dauguma pasaulio šalių medžioti draudžiama, todėl povandeninės medžioklės mėgėjai Lietuvoje mokėdami nario mokesčius už leidimą leistinose vietose medžioti po vandenių visi iki vieno buvo brakonieriai, nes dėvėjo hidrokostimus. Nežiūrint į tai respublikinis jūrų klubas, vieną kartą  metuose organizuodavo povandeninės medžioklės varžybas. Dalyvių varžybose nebudavo daug. Vilnius, Kaunas ir Klaipėda atsiųsdavo  po viena dvi komandas. Tokių būdu varžybose dalyvaudavo 15-18 sportininkų. Nuo pirmų varžybų klaipėdiečiai stabiliai užimdavo komandine antrą vietą, aplenkdami savo varžovus šaudyme į taikinius baseine ir šaudykloje, bet keliais taškais pralošdavo atvirame vandenyje. Nežiūrint į tai, vienas iš klaipėdiečių Aleksandras Matvėjavas individualioje įskaitoje užėmė trečią vietą respublikoje  ir 1978 m. sudalyvao Lietuvos rinktinės sudėtyje sąjunginėse varžybose Kaspijos jūroje.

 

Grupė narų mėgėjų iš Klaipėdos jūreivystės mokyklos.

Dar viena dalis akvalangistų užsiiminėjo povandeniniais tyrimais, nardydami iš smalsumo. Panašios grupės ilgai veikė Kauno politechnikos institute ir Klaipėdos jūreivystės mokykloje.

Bendras skaičius visų aktyviai nardančių žmonių Lietuvoje, įskaičiuojant ir narus profesionalus uostuose ir gelbėjimo stotyse buvo nedidelis - apie 200 žmonių, (į ši skaičių neįeina greičio ir orientavimosi sportininkai).

Sunkios pradinio rengimo programos, pernelyg griežti reikalavimai sveikatai, būtinumas dalyvauti varžybose, neturėjimas galimybės nardyti kituose kraštuose atbaidydavo daugumą žmonių nuo nardymo su akvalangais. Tik labai nedidelė užsispyrėlių grupė, nežiūrint į visas kliūtis, užsiiminėjo mėgėjišku nardymu.

 

 

                             SKAT   NARAI

Po nepriklausomybės atkūrimo, Krašto apsaugos departamentas (KAD), Klaipėdos skyriuje susibūrė nedidelė iniciatyvinė grupė, kuri siekė sukurti KAD sistemoje narų padalinį. Kol nebuvo darbinių užduočių KAD, išnaudodami palankias sąlygas narai pradėjo treniruotis po vandeniu ir sausumoje. Treniravosi labai kryptingai: plaukė ilgus atstumus, orientavosi su kompasu po vandeniu, vykdė laivų povandeninės dalies apžiūrą. Tačiau realios užduotys buvo susijusios tik su nuskendusių žmonių ir daiktų paieška.  Šios užduotys atsirado vien todėl, kad pagal žodinį susitarimą su Klaipėdos gelbėjimo stoties viršininke V.Valaitiene, narų grupė naudojosi Gelbėjimo stoties narų įranga bei nardymo ekipuote, nes savo jie tuo metu neturėjo. KAD vadovybė užduočių narams neturėjo ir vadams šie pavaldinių užsiėmimai darbo metu žavesio nekėlė, todėl narų iniciatyvinė grupė gyvavo neilgai iki 1992 m. pavasario. Tačiau grupė šį tą padarė. Buvo sukurta rengimo programos vizija, pagaminti pirmi lietuviški narų pažymėjimai, surinkta ir už savo lėšas nupirkta nardymo ekipuotė.

 

Pirmasis  nardymo pažymėjimas nepriklausomoje Lietuvoje.

1992 metais vasario 2 dieną Klaipėdos miesto savivaldybėje buvo įregistruotas savanoriškosios Krašto apsaugos tarnybos (SKAT) narų-plaukikų klubas „Nautilius". Kubas gavo patalpas iš SKAT Garažų gatvėje Nr.6, buvo nupirkta nardymo ekipuotė ir įranga,o svarbiausia buvo pažadėta neužilgo klubą reorganizuoti į narų būrį. Todėl klubo nariais panoro tapti daug Klaipėdos rinktinės jaunų savanorių. Rengimo programa buvo labai supaprastinta, nes buvo paremta instruktoriaus patirtimi. Ji buvo sudaryta iš vieno teorijos užsiėmimo, kuriame buvo išaiškinamos saugaus nardymo pagrindai ir po to būdavo atliekamas nėrimas baseine, po šių užsiėmimų būdavo dar vienas teorijos užsiėmimas ir nėrimas atvirame vandenyje, ir t.t.,. Tai buvo tikras akibrokštas DOSAF programai, nes pagal ją reikėjo išdėstyti visą teoriją, išlaikyti visas įskaitas ir egzaminus ir tik po to būdavo pirmas nėrimas. Vėliau sužinojom, kad tokiu principus naudoja organizacijos ruošiančios narus mėgėjus visame pasaulyje. Kurį laiką klube treniravosi iki 20 narų mėgėjų iš SKAT.

 

Narai savanoriai atlieka gelbėjimo darbus Danės upėje 1992 m.

Narai -savanoriai turėjo didelę paklausą besikuriančioje kariuomenėje ir gelbėjimo tarnyboje, nes atliko įvairius gelbėjimo ir paieškos darbus po vandeniu, bet 1992 metais rudenį Savanoriškoje krašto apsaugos tarnyboje prasidėjo reorganizacija ir SKAT „Nautilius" klubo vadovybei buvo pranešta, kad artimiausiu laiku perorganizuoti klubą į narų padalinį nenusimato, todėl protingiausia būtų užsiimti kokiu nors verslu liekant savanoriais, nes dagiau lėšų klubui gauti iš krašto apsaugos ministerijos bus neįmanoma.  Didžiausia klubo narių dalis nutraukė savo veiklą klube, nes reikėjo pagalvoti apie pragyvenimą. Keletas savanorių t.y. 4-5 asmenys, perėjo  į besikuriantį Nemirsetoje Geležinio Vilko batalioną, jie tapo branduoliu pirmojo Lietuvoje specialios paskirties kovinių narų padalinio. Savanoriai paliko savo pėdsaką Lietuvos nardymo istorijoje, jie parodė plačiai visuomenei, kad besikuriančioje Lietuvos kariuomenėje yra veikiantis mobilus narų būrys. Buvo sudaryta narų rengimo programa, sudarytos ir patvirtintos karinės narų saugos taisyklės, kai tuo tarpu Lietuvoje civilių narų taisyklės atsirado tik 2003 matais.

 

 

                                                 POILSINIS NARDYMAS

 

Atgavus Lietuvos nepriklausomybę žmonės po pasaulį pradėjo važinėti netik ieškodami darbo bet ir pramogaudami. Kai kurie kurortuose susipažino su rekreaciniu t.y. poilsiniu nardymu.

Pirmieji narų mėgėjų instruktoriai, turintys teisę mokyti ir išduoti narų mėgėjų sertifikatus galiojančius visame pasaulyje, atsirado Kaune ir Vilniuje. Kaune 1997 metais pradėjo mokyti Vytenė Mikelionienė turinčios PADI OWD, o Vilniuje 1997 m.- Vladimir Sivakov ir Nijolė Gaidulytė, jie buvo CMAS* instruktoriai. 1998 m. CMAS** instruktore  tapo Tatjana Novikova iš Vilniaus.

1999 m. Klaipėdoje pradėjo dirbti PADI OWD Instruktorius Arūnas Vainora. Nuo to laiko iki 2008 m. instruktorių vis daugėja, o nardytojų mėgėjų apytiksliai Lietuvoje skaičiuojama 10 tūkstančių. Narus mėgėjus apjungė įvairus nardymo klubai ir centrai:

 

                             Medžiagą parengė:    Valerijus Krisikaitis